Braziliškas džiu - džitsu.

Braziliškas džiu – džitsu – šiuolaikinė kovinio meno rūšis, sukurta remiantis tradiciniu japonišku stiliumi.

Nors į Brazilišką džiu – džitsu įeina kovos technika stovint, visu pirma ji pasižymi savo unikalia ir triuškinančia technika kovoje ant žemės. Braziliškas džiu – džitsu sukurtas specialiai tam, kad žmogus nedidelio sudėjimo galėtų nugalėti stambesnio sudėjimo priešininką, panaudojant įvairius veiksmus, kurių pagrindą sudaro kūno padėtis ir svertai.

Esmę, šios efektyvios kovinės meno rūšies yra, tai: kova iš stovimos padėties pervedama į parterį (ant žemės), užimant geresnę padėtį ant žemės, nei pas priešininką, bei panaudojant be galo daug įvairių smaugimo, išlaikymo, skausmingų veiksmų sąnariams bei galūnėms.

Braziliškas džiu – džitsu – tai savigyna pasižyminti aukšta technika. Ji pastoviai vystosi ir keičiasi priklausomai nuo naujų veiksmų atsiradimo, bei jų tinkamo išnagrinėjimo. Braziliškas džiu – džitsu nepertraukiamai progresuoja ir modernizuojasi. Braziliškas džiu – džitsu pagrindiniu tikslu laiko tai, kai atsidūrus kartu su priešininku ant žemės, kur svoris, ūgis, greitis, jėga ir reakcija jau neturi lemiamos reikšmės, kaip stovinčioje pozicijoje, panaudojant kovinę techniką galima „išjungti“ priešininką ar priversti ji pasiduoti. Tam yra panaudojami įvairūs skausmingi veiksmai rankoms, kojoms, stuburui, smaugimo veiksmai, o taip pat smūgiai.

Braziliškas džiu – džitsu pagrinde remiasi pragmatiška technika, kuri buvo išbandyta nesuskaičiuojamose kovose, kuriose kovėsi broliai iš Greisi klano ir jų mokiniai Brazilijoje vale tudo varžybose, kas reiškia „viskas leistina“, Greisi ir jų mokiniai kovėsi ringe ir kitur 65 m., demonstruodami savo sistemos pranašumą prieš Vakarų ir Rytų kovos menus.

1914 metais japonų dziudo ir džiu – džitsu meistras Mitsuo Majeda, su pravarde Count Koma – kas reiškia – kovos grafas, atvyko į Braziliją. Atsidėkodamas, už pagalbą, kurią jam suteikė žymus brazilų politikas Gostao Greisi, Koma pasiūlė apmokyti jo sūnų Karlosą džiu – džitsu kovos meno. Pastoviai dalyvaudami kovose be taisyklių, jie šlifavo ir gerino savo kovinį meną, sukurdami tai, kas dabar vadinama Greisi Brazilišku džiu – džitsu.

Karlosas Greisi (g. 1901) – vyriausias iš 5 brolių. Kitų vardai: Osvaldas, Gostao, Džordžas ir Chelio. Karlosas pradėjo užsiminėti pas Majedą, kai jam buvo 19 metu. Vėliau, Karlosas išmokė džiu – džitsu ir kitus savo brolius.

Tuo metu Brazilijoje ne buvo kitos kovinės technikos išskyrus boksą ir kapoeirą. Tik džiu – džitsu savo kovinėje technikoje naudojo ir kovas ant žemės. Karlosas ir jo broliai savo šeimos vardą išgarsino, dalyvaudami kovose tiek gatvės, tiek ir parodomosiose varžybose.

 Pirmą Džiu – džitsu akademija Karosas Greisi atidarė 1925 m. Belemo mieste. Jie, kaip ir Majeda kviesdavosi kovotojus ir iš kitų miestų dalyvauti varžybose.

Pačiu garsiausiu kovotoju iš brolių tapo pats jauniausias – Chelio. Jis nugalėdavo visus savo priešininkus ir greitai tapo stipriausiu kovotoju.

 Dėl savo mažo svorio ir neturėdamas pakankamai fizinės jėgos Chelio reikėjo sau parinkti tokią techniką, kurį leistų jam remtis ne raumenų jėga, o svertimi. Jo mylimiausi žodžiai buvo Archimedo žodžiai: “Duokite man atramą ir aš apversiu pasaulį“. Būtent naudojant šį principą Braziliškas džiu – džitsu suteikia silpnesniam ir lengvesniam žmogui pasiekti pergalę prieš stipresnį ir sunkesnį priešininką. Chelio pasakojo, kad jis kartais negalėdavo išeiti iš atitinkamų pozicijų ar išlaikymų, kuriuose atsidurdavo kovodamas su broliais, todėl jis buvo priverstas sukurti naujus veiksmus, kaip išeiti iš tokių padėčių.

Braziliška džiu – džitsu galėjo nugalėti nepriklausomai nuo to ar brazilas  - kovotojas metė priešininką ant žemės ir užėmė viršutinę poziciją ar jį patį paguldė ant žemės ir jam tekdavo kovoti iš žemutinės padėties. Esant nenuspėjamai ir chaotiškai realios kovos tėkmei, tai duodavo didelę persvarą. Susitikdamas su didesnio ūgio ir svorio priešininku, kovotojai dažnai atsidurdavo paguldyti ant menčių ir turėdavo kautis iš tokios padėties. Brazilų kovotojai, tai darydavo sėkmingai, dažnai patekdami siurprizus savo stipresniems ir stambesniems priešininkams.

Braziliško džiu – džitsu treniruočių metodika suteikdavo  jos pasekėjams treniruotėse panaudoti tą strategiją ir veiksmus, kuriuos jie vartodavo realiose muštynėse, o svarbiausia panaudojant visą jėgą. Pastoviai treniruojantis, kaip realiose muštynėse, brazilai jausdavosi puikiai, jei kalba eidavo apie veiksmus, tikrose muštinėse, kurios nesukeldavo jiems kažkokių netikėtų siurprizų.

Taškų sistema braziliškame džiu – džitsu naudojama varžybose sukurta taip, kad išskirti svarbiausius elementus realios kovos. Tokia sistema moko studentus principų ir kūno judesių, kurie jiems reikalingi tikroje kovoje. Tai sukelia studentui norą visada atsidurti dominuojančioje padėtyje treniruočių metų, iki tol, kol tai netampa įgūdžiu, kuris bus sėkmingai panaudotas tikroje kovoje.

Žmonės ne visada teisingai įvertina Braziliško džiu – džitsu įvairiapusiškumą, todėl, kai vyksta kovos be taisyklių, pagrindinį vaidmenį ten vaidina kova ant žemės. Tačiau, Braziliškas džiu – džitsu turi platų spektrą technikos ir veiksmų, naudojamus „klinčo“ padėtyje, kas suteikia kovotojui nugalėti agresorių be kovos ant žemės. Todėl pastoviai treniruodami metimus studentai mokosi kovos, kad apsisaugoti nuo metimų. Būtent šie kovotojai lyginant juos su kitais kovos stilių atstovais, moka geriausiai išsilaikyti ant kojų, jei juos atakuoja. Kova ant žemės iš stovimos padėties pereina arba atsitiktinai, arba specialiai.