MOTYVACIJA

Motyvacija – aktyvi būsena, kuri skatina žmogų veikti, kad patenkintu savo poreikius. Tą veikimą skatina paveldimumas (instinktai) ar jį užtikriną įgyta patirtis (sąlyginiai refleksai). Užsiėmimas sportu gali būti priskiriamas, kaip prie veikimo, kurį skatina paveldimos savybės – t.y. rungtyniavimas tarpusavyje esant konkurencijai. Pasąmonės lygyje tai skatina – išlikimo ir savisaugos ankstintai. O sąlyginių refleksų lygyje tai apsprendžia, kai žmogus nuo vaikystės yra pratinamas prie fizinių krūvių ar pas jį genetiškai yra užprogramuotas aukštas potencialas fiziniam išsivystymui, todėl jis priverstas ji paprasčiausiai tobulinti. Žmogaus motyvai gali būti individualūs, kurie nukreipti palaikyti pastovą būseną (alkio, troškulio, skausmo išvengimo); grupiniai (rūpinimasis palikuonėmis, savo vietos ieškojimas grupinėje hierarchijoje), pažinimo (tyrinėtojo elgesys, žaidybinė veikla). Į sportą, žiūrint iš fizinio pasiruošimo pusės, galima priskirt visoms 3 grupėms, nes kuo labiau fiziškai išsivystęs žmogus, tuo daugiau atsiveria galimybių jo kelyje. Sportininkas ‚naudingas“, kaip nešiotojas sveikų genų, žiūrint iš biologinės pusės, jis sugeba ginti ir išmaitinti savo palikuonius. Taip pat vystantis fiziškai žmogus savirealizuojasi, tampa labiau užtikrintas savimi ir įgyja tam tikrą padėtį visuomenėje.

Tyrimai, atlikti Dž. Oldsono ir P. Milnerio parodė, kokią svarbią rolę žmogaus elgesyje vaidina emocijos. Negatyvios emocijos neigiamai veikia norą užsiimti vienokia ar kitokia veikla. Jei suaugęs žmogus, bent iš dalies gali suprasti, per ką jam teks pereiti, tai vaiką būtiną iš anksti tam ruošti, kad skausmas, baimė ir ašaros bus neatskiriama dalis jo naujojo užsiėmimo. Priešingu atveju, tėvai gali sulaukti iš jo, kad vaikas pradės nekęsti sporto, kaip tokio. Taip pat suaugę adekvačiai vertina tikslą, bei nutart ar t.t. priemonės pateisina tikslą ar ne. Tačiau vaikui tai yra tik iš dalies suprantami dalykai. Rezultatas atsiranda ne visada iškart, be to ir efektas ne toks stiprus, kaip norėtųsi. Būtina suvokti, kad norint daug pasiekti, prieš tai reikia daug įdėti, kam kartais neužtenka kantrybės, jėgų ir palaikymo. Tuo tarpu teigiamos emocijos priešingai skatina veikti. Pagyrimas, laimėjimai, pirmavimas stimuliuoja vaiką. Keliami nauji, sudėtingesni uždaviniai siekiant naujų tikslų. Jei kalbame apie profesionalų sportą, kur tikslas yra labai aukštai užkeltas, tai būtina pagalvoti ir apie sportininkus užsiimančius t.t. sporto rūšimi. Taip būtina atmint, kad sportininko karjera trunka dažniausiai iki 25 – 30 metų, o toliau geriausiu atveju, jam lieka pedagoginė veikla.

Todėl tėvai, atiduodantys savo vaikus į profesionalų sportą, turi atsižvelgti į visus šiuos faktorius.